Lapkričio 23 d. 15 valandą, kuri švenčiama kaip Dievo Gailestingumo valanda, skambės Vilniaus arkikatedros ir kitų Lietuvos bažnyčių varpai tam, kad primintų apie nužudytus negimusius vaikelius.

 

 

 

 

1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai kūdikiams, dar neturintiems 12 savaičių, ir iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos kūdikio netekties skausmo. Jonas Paulius II enciklikoje apie žmogaus gyvybę rašo: „Bažnyčia gerai žino daugybę veiksnių, galėjusių lemti jūsų sprendimą; ji neabejoja, kad daugeliu atveju šis sprendimas buvo skausmingas ar net sukrečiantis. Galbūt žaizda jūsų širdyje dar nėra užgijusi. Tai, kas atsitiko, tikrai buvo ir tebėra labai bloga. Bet nenustokite drąsos ir nepraraskite vilties. <...> Maloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Susitaikymo sakramentu. Pagaliau suprasite, kad niekas nėra galutinai prarasta ir pajėgsite paprašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje. Draugiškai ir su išmanymu padedant bei patariant kitiems žmonėms, remdamosios savo pačių skausmingu patyrimu, jūs galite tapti iškalbingiausiomis kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę gynėjomis“ (Evangelium vitae, 99).

 

Lapkričio mėnesį šeimos centrai kviečia į įvairius nedidelius renginius, skirtus Negimusio kūdikio dienai paminėti. Šių dienų pasaulyje malda yra stipriausia gyvybės apsauga, todėl tam skirtose Susitaikinimo pamaldose turime galimybę vienytis maldos bendrystėje. Motinos ir šeimos gali atnešti savo skausmą, neviltį, pasidalyti savo kančia. Pokalbis su visada laukiančiu kunigu, užtarimo malda, išpažintis gali padėti išgyventi netekties liūdesį ir atsisakyti sunkios praradimo naštos, ir, galbūt, išsklaidyti abejones ir ryžtis priimti naują gyvybę...

 

Įvairios parapijų maldos grupės (šeimų, jaunimo, rožinio ir kt.) lapkričio mėnesį yra kviečiamos melstis už negimusius kūdikius, moteris ir šeimas, patyrusias kūdikio netektį dėl persileidimo ar aborto. Raginame ir kitais mėnesiais maldos intencijose prisiminti šią skaudžią problemą.

 

„Mes esame pasiųsti į pasaulį kaip „tauta, stojanti už gyvybę”, ir todėl turime ne tik skelbti, bet nuoširdžiai švęsti Gyvybės Evangeliją“ (Evangelium vitae, 83).